Aš tave labai myliu Spektakliai
 
Spektaklio nuotraukos
 
as_tave_labai_myliu_mini   

„AŠ TAVE LABAI MYLIU“

Trečiasis „Gyčio Ivanausko teatro“ spektaklis „Aš tave labai myliu“ tai tarsi mažytis vaiko manifestas, išsakomas suaugusių žmonių lūpomis... Spektaklis gausus simbolių ir kasdieniško gyvenimo paradoksų. Čia tai, kas privatu, tampa vieša, kas moteriška- vyriška, o branda virsta valiūkišku vaikiškumu. Vaikiškumas ir vaikystė tarsi atgimsta jau brandą pasiekusiuose personažuose: vieną minutę gali matyti suaugusią moterį su cigarete burnoje, laikančią vaikišką kuprinytę ir tuo pat metu pravirkstančią kaip mažas vaikas, negavęs žadėtojo saldainio. Geriausios draugės kimba viena kitai į plaukus ir staiga apsikabina it mažos mergaitės, nesuvokusios, kas įvyko prieš tai. Kalėdų senis aplink kurį, visai kaip vaikystėje sukosi ratelis vaikų, netikėtai virsta tunto moterų geismo objektu. Pagrindinis spektaklyje keliamas klausimas: kiek taip vadinamas „vaikiškumas“ yra vaiko prerogatyva, o kiek jo, gerai įsižiūrėjus, galime pastebėti savyje bei savo elgesyje...

Spektaklyje derinama ne tik meninių raiškos formų įvairovė, bet ir pateikiama gvildenant kontraversiškame kontekste: aktoriai bei šokėjai būdami suaugusiais žmonėmis vaizduoja vaiko elgesį, kuris supinamas su suaugusio žmogaus elgesio bruožais. Į vaiką ir vaikystę žvelgiama suaugusio žmogaus akimis – čia pat vaikas virsta suaugusiu ir šalia to, suaugęs čia elgiasi, kaip vaikas. Spektaklio struktūra – tarsi vaikiškų nuotaikų blyksniai, emocijų proveržiai į kuriuos žiūrovas galės žiūrėti pro rakto skylutę. Tai – vaikystės prisiminimų mini istorijos, kurios viena su kita visiškai nesusijusios. Projektą kūrėjai pavadino „spektakliu be teksto“, kadangi visi ieškojo naujos formos – šokti nešokant, žaisti garsu nekalbant, pabūti vaiku juo nebūnant.

Spektaklio scenografija - tarybinės laiptinės ar valgyklos siena, kurią sušiuolaikinus atsiranda aliuzija į biurą. Griežtus ir gana rafinuotus kostiumus sukūrusi Justė Maldžiūnaitė siekė apjungti visus veikėjus į „vieną pilką masę“ būtent tam, kad išryškėtų kiekviena atskira istorija, emocijos stiprumas ir grožis.

Spektaklyje „Aš tave labai myliu“ laužomos nusistovėjusios scenos menų tradicijos, kūrinio idėja išreiškiama netradiciškai bei originaliai.

Spektaklio trukmė- šiek tiek daugiau nei valanda. Stilingus kostiumus sukūrė Justė Maldžiūnaitė, o scenografiją- pats Gytis Ivanauskas. Spektaklyje skamba Giedriaus Puskunigio, Giacomo Puccini, Marcello Minerbi, Ennio Morricone & Dulce Pontes, Frederic Chopin, Boris Kovač & Ladaaba Orchest muzika.

Premjera - 2007 m. sausio 16 d.


KELETAS IŠTRAUKŲ IŠ SPAUDOS:

“Atlikėjai scenoje organiškai sujungė choreografinius elementus ir dramos aktorių vaidybą. Spektaklyje netrūko originalių plastinių ieškojimų, turinčių akivaizdų emocinį ir idėjinį krūvį. Spektaklio audinys labai dinamiškas ir nuolat besikeičiąs – maloniai dirginantis žiūrovo klausą, regą ir emocijas garsiniais, plastiniais ir teminiais kontrastais.
Įdomus režisieriaus sprendimas yra kontrasto principu komponuoti scenas – ištrinti ribą tarp naivios vaikystės akimirkų ir dabarties gyvenimo. Trumpos ir paveikios, vaikystės akimirkas atgaivinančios, scenos yra trumpos, todėl jomis pamalonintas žiūrovas tuojau pat grąžinamas į realybę.„

Margarita Pilkaitė, www.kamane.lt



“Spektaklio vaizdinis pavidalas – lyg neryškus vaikystės prisiminimas šviesios, iki pusės blausia salotų spalva dažytos sienos ir medį imituojančio linoleumo grindų fone. Šis fonas – tai žaliuzėmis užtraukiamų aštuonių nišų struktūra – logiškiausias, racionaliausias spektaklio komponentas. Visi aštuoni spektaklio veikėjai vilki stilingus pilkšvų tonų – nuo švelniai blizgaus plieno iki jaukiai matinio pelės kailiuko spalvos – drabužius ir tai po vieną, tai drauge demonstruoja savo artistinius sugebėjimus, lyg žiūrovai būtų kokios mokyklinės apžiūros komisija ar prašalaičiai, į kuriuos ne visada norisi atkreipti dėmesį.
<...> Meilę partneriams – tikriausiai, ir žiūrovams – deklaruoja ryškūs, pakankamai gerai žinomi teatro bei šokio pasaulio artistai, tikriausiai dar vadintini „jaunąja“ karta. Jų individualybės suteikia gyvybės daugelio šiuolaikinį teatro repertuarą sudarančių veikalų plastinei formai, ne vienas jų reiškiasi ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip režisierius ar choreografas.“

Helmutas Šabasevičius, www.balsas.lt


Bilietus galite įsigyti teatro kasose bei

BILIETU eilute_118_baltas_1 

Grįžti atgal